Mes ėjom susikabinę rankomis taku, taku apaugusiais medžiais. Kalbėjom apie vasarą, draugus, jausmus… po kelių tylių akimirkų Tu sustojai, atsisukai į mane ir apkabinai taip stipriai… lyg niekad nenorėtum paleisti. Aš buvau sutrikus, nesupratau kas vyksta, mano venomis tekantis kraujas tapo deginantis, Tu pažiūrėjai į mano akis ir paėmei mano šaltą ranką. Nusivedei į ant kranto išmestą katerį. Atsisėdai ant suolelio esančio jame. Lijo lietus, aš apsidairiau aplinkui katerį, visur buvo šlapia. Tu pažiūrėjao į mane šėlmiškomis akimis ir pasiūlei atsisėsti ant kelų. Aš nusišypsojau ir patogiai atsisėdau, uždėjau alkunę ant Jo peties ir pradėjau švelniai glostyti Jo plaukus. Jis žiūrėjo man tiesiai į akis. Keista, bet supratau ko Jis nori. Tai buvo bučinio prašantis žvilgsnis. Aš tylejau ir laukiau Jo lūpų. Pajutau jo rankas glostančias lėtais judesiais man nugarą ir lūpas, karštas, prisirpusias lūpas. Įtampa tarp mūsų atslūgo, mūsų širdys krutinėse pradėjo žaisti slėpynes. Viskas aplinkui tapo neįdomu… nei lietus, nei draugai kurie turbūt jau mūsų pasigędo. Kaip bebūtų malonu, mūsų lūposatitolo, bučinys baigės. Aš pasijutau lyg vaikas kuriam katik susprogdino balioną… norėjau naujo baliono… norėjau naujo bučinio… man tai tapo lyg narkotikai kurių neistengiau nusipirkti… Tačiau Tu man juos dovanojai…
Dabar lietus man primena Tave, tavo dovanotus bučinius ir meilę… Tu mane išmokei myleti ir pabėgai… Pabėgai nužudęs dalį manęs…
Visa tai vyko taip greitai… o dabar taip lėtai viskas gyja… Bet aš džiaugiuosi, taip… Aš laiminga, nes likimas mus suvedė, ir ka gali žinot gal dar susikirs mūsų keliai…
Rodyk draugams
